Ernesto Galvanausko požiūris į Rytų Prūsijos lietuvių ir Klaipėdos klausimą 1923, 1951 ir 1960 metais

Santrauka

Vienas žymiausių Lietuvos politikų Ernestas Galvanauskas (1882–1967), Lietuvos valstybės atkūrimo laikotarpiu 1919 1924 m. keturis kartus ėjęs ministro pirmininko ir tris kartus – užsienio reikalų ministro pareigas, gerai susipažino su Rytų Prūsijos lietuvių problema ir jų pareiškimais susijungti su Lietuvos valstybe Paryžiaus taikos konferencijoje 1919 m., dirbdamas Lietuvos delegacijos nariu. Versalio taikos sutartis, atskyrusi nuo Vokietijos Klaipėdos kraštą, susiaurino Lietuvos politikų ir Rytprūsių lietuvių pastangas iki Klaipėdos krašto prisijungimo siekių, Klaipėdos uosto reikmės. Siekdamas nepažeisti Versalio taikos straipsnių E. Galvanauskas siekė Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos, vadovavo 1923 m. sausio mėnesį Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operacijai, oficialiai neigiant bet kokį Lietuvos Vyriausybės dalyvavimą įvykiuose, kurie buvo pristatomi kaip vietos gyventojų sukilimas prieš vokišką Direktoriją. E. Galvanauskas vadovavo Lietuvos delegacijai derybose dėl Klaipėdos konvencijos, pagal kurią Klaipėda su plačia autonomija tapo Lietuvos dalimi. Atsakydamas į hipotetinį klausimą 1951 m., koks būtų Lietuvos interesas, jeigu iškiltų Rytų Prūsijos buvusių lietuvių gyvenamų sričių priklausomybė, E. Galvanauskas tebesilaikė nuomonės, kad Rytprūsių klausimas priklauso nuo didžiųjų valstybių, o Lietuvos interesas yra Klaipėda: „Klaipėdos kraštas yra gyvybinis Lietuvos reikalas ir čia negali būti jokių kompromisų.“ Kun. Mykolo Krupavičiaus prašomas jis 1960 m. baigė rašyti savo įvykių Klaipėdoje versiją, nebeneigdamas Lietuvos Vyriausybės vaidmens 1923 m. įvykiuose, kurio ištrauką pirmą kartą publikuojame šio straipsnio priede.