Neoklasikinio realizmo požiūris į naujausią Pirmojo pasaulinio karo kilmės istoriografiją

Santrauka

Pirmojo pasaulinio karo priežasčių interpretacijos pastaraisiais dešimtmečiais iš esmės atsinaujino, tačiau šios naujos paradigmos integravimas į tarptautinių santykių teorinius svarstymus vis dar nėra pakankamas. Straipsnyje naujausia Pirmojo pasaulinio karo priežasčių istoriografija nagrinėjama pasitelkiant neoklasikinio realizmo teorijoje išskirtus kintamuosius – sisteminį ir įsiterpiantį. Sisteminio kintamojo pagrindu žvelgiama į Europos diplomatinę dinamiką 1904–1914 m. laikotarpiu, o įsiterpiančio kintamojo pagrindu, už tyrimo ribų paliekant kitus tris teorijos įsiterpiančius kintamuosius, analizuojami sprendimų priėmėjų veiksmai per 1914 m. Liepos krizę. Straipsnyje teigiama, kad neoklasikinio realizmo teorija ir naujieji Pirmojo pasaulinio karo priežasčių tyrimai leidžia karo priežastis apibendrinti dviem aspektais: pirma, karas kilo dėl keblios, neaiškius signalus siunčiančios ir veikėjus varžančios sistemos, kuri itin apsunkino lyderių pastangas suvaldyti Europą per po Sarajevo įvykių ištikusią krizę; antra, karas kilo dėl per Liepos krizę išryškėjusių sprendimų priėmėjų klaidų, neįžvalgumo, vadovavimosi neteisingomis prielaidomis, ištikusių atsitiktinumų, nepasisekimų.