Valstiečių liaudininkų vaidmuo Steigiamajame Seime (1920–1922 m.) ruošiant demokratinės santvarkos Lietuvoje pagrindus

Santrauka

Straipsnyje analizuojama valstiečių liaudininkų doktrinos įtaka bloko veiklai Steigiamajame Seime (1920–1922 m.) rengiant ir priimant demokratinę valstybės santvarką reglamentuojančius dokumentus: 1920 m. gegužės 15 d. rezoliuciją, Laikinąją ir Nuolatinę Konstitucijas, Mažojo Seimo įstatymą, taip pat politinė veikla sudarant ir palaikant valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų bloko koaliciją 1920 m. birželio – 1922 m. vasario 13 dieną.

Steigiamajame Seime valstiečiai liaudininkai atstovavo nuosaikiai kairiosioms nuosekliai demokratinėms politinėms jėgoms. Buvo stengiamasi atsižvelgti į valstybės kūrimo poreikius, tad centro, atstovaujamo krikščionių demokratų, ir kairės koalicija, veikusi pusantrų metų, savo nuostatomis dėl Lietuvos valstybės santvarkos pagrindų mažai skyrėsi. Juos vienijo polinkis į parlamentinę demokratiją, o skirtumai dėl įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios galių, nors ir kėlė smarkių diskusijų, buvo galimi išspręsti abipusiais kompromisais. Vis dėlto nuosekliai laikydamiesi požiūrio, kad valstybės valdžia yra viena ir ji sutelkta Seime, valstiečiai liaudininkai apsunkino K. Griniaus vadovaujamos Vyriausybės darbą koalicijoje. Konstitucijos komisijos parengtame Konstitucijos projekte buvo pasiektas tam tikras krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų susitarimas formuluojant kai kurias pasaulėžiūros nuostatas, – šių politinių jėgų komisijos nariai balsavo už tai, kad dokumentas būtų pateiktas Steigiamojo Seimo plenumui svarstyti. Tačiau valstiečių liaudininkų nekompromisiškumas, pasireiškęs pasaulėžiūros skirtumais svarstant projektą Seime: nustatant valstybės santykius su Bažnyčia, sprendžiant sąžinės laisvės ir tikybos dėstymo mokyklose klausimus, – supriešino dvi didžiąsias politines jėgas, suardė koaliciją ir lėmė tai, kad valstiečiai liaudininkai nebalsavo už 1922 m. Konstitucijos priėmimą.