Paveldo komunikacija Seimo interjere: ženklų atrankos, kūrimo ir pateikimo problemos

Santrauka

Parlamentarizmo idėja turi ne tik turinį – kaip ir kiekvienos kitos prasmei paliudyti, tradicijai atskleisti, reikalinga ir forma. Ten, kur demokratija – kad ir skirtingo modelio – trunka ilgai, parlamentų aplinka jų lankytojams būna įdomi kaip muziejus, nes iš tikrųjų ji „transliuoja“ valstybingumo istoriją, pasakoja apie tradicijos kūrėjus, suteikia galimybę atskleisti visuomenės savimonę ir santykį su demokratija.

1990 metais paskelbus Nepriklausomybę parlamento rūmuose, statytuose 1976–1980 metais, jų aplinkos ir interjero erdvės, kurios paprastai turi skleisti institucijos istoriją ir santvarkos dvasią, kito palyginti lėtai. Pastatas, iškilęs XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje, buvo skirtas Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos (SSR) Aukščiausiajai Tarybai – per metus sušaukiamai 2–3 kartus ir imituojančiai parlamentarizmą. Iš tikrųjų kasdienybėje tai buvo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ir jį aptarnaujančio „aparato“ administracinis pastatas. Tad architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių sumanymas atitiko užsakymą: pagrindinė fojė pagal simetrinį laiptinių, įgilinto cokoliniame aukštyje parodų „kambario“, drabužinės išdėstymą galėjo priminti teatro aplinką. Pagrindinis puošybinis elementas – Kazimiero Morkūno sukurtas vitražas „Šventė“. Kai kur sienos buvo „paženklintos“ vadinamosios tarybinės dailės paveikslais – „socialistinio realizmo“ kūriniais, būtiniausiose vietose – Lietuvos SSR atributika: herbas su penkiakampe žvaigžde, raudona–balta–žalia ir raudona vėliavos. Pirmieji pokyčiai prasidėjo Sąjūdžio laikotarpiu, kai buvusi SSR Aukščiausioji Taryba įteisino („sugrąžino“) trispalvę vėliavą. Savanorių užimtos gynybinės pozicijos ir gyventojų budėjimas ties pastatu 1991-ųjų sausį, ginant valdžią nuo galimo sovietų kariuomenės puolimo, kuriam laikui neįprastai pakeitė išorinę aplinką – atsirado barikados, vėliau, 2004 m., paverstos paminklu. Tik 1997 m. buvo pradėtas rengti tuo metu vadinamų pirmųjų rūmų interjero planas, kad parlamento sienos galėtų skleisti Lietuvos Seimo tradiciją. 2002 m. Seimo kanceliarija į interjero koncepcijos parengimą įtraukė istorijos specialistus. Straipsnyje bus aptarta, kaip buvo kuriamas dabartinis parlamento rūmų interjeras, išnagrinėjant, kokie veiksniai lėmė sprendimus pasirenkant tuos ženklus Lietuvos raidoje, kuriais yra žymima parlamento istorija. Autorius taip pat atskleis sprendimų priėmimo problemas ir požiūrį į Seimo interjero kismą bei jo perspektyvą, į parlamentinio paveldo komunikaciją – kaip vizualaus naujo dokumentinio kūrinio atsiradimą.