Kiek Lietuvoje būta „respublikų“? Valstybės kontinuiteto problema politinėje istorinėje simbolikoje
DOI:
https://doi.org/10.51740/ps.vi6.352Reikšminiai žodžiai:
Lietuvos Respublika, Lietuvos valstybė, kontinuitetas, diskontinuitetas, politinė istorinė simbolika, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, XX amžiusSantrauka
Po Kovo 11-osios palaipsniui paplitęs ir politiškai istoriškai de facto sankcionuotas dviejų Lietuvos Respublikų išskyrimas Lietuvos valstybės raidoje: I Respublika (1918–1940 m.), II Respublika (1990–2005 m.), straipsnio autoriaus manymu, yra ne tiek teisinė, kiek ideologinė konstrukcija, įvardijanti ne tiek valstybės valdymo formas, kiek pilnaverčio valstybingumo etapus. Šios schemos genezė atsiskleidžia prieštaringo XX a. lietuviškojo politinio istorinio naratyvo kontekste. Dviejų Respublikų koncepcija faktiškai akcentuoja dabartinės Lietuvos valstybės diskontinuitetą ir šiuolaikiškumą. Dėl objektyviai „silpno“ santykio su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, šioje schemoje, priešingai nei Lenkijoje, laikotarpiui iki XVIII a. pabaigos iš esmės nelieka vietos, nors svarbiausi konstituciniai valstybės aktai teigia priešingai – jie akcentuoja valstybingumo, teisės tradicijų tęstinumą ir perimamumą. Teisinių, politinių ir istorinių diskursų disharmonija rodo, jog tiek tarpukario, tiek šiuolaikinė lietuviška istorinė sąmonė dėl objektyvių priežasčių šiuo aspektu yra ambivalentiška ir selektyvi. Trijų Respublikų schema – I Respublika (iki XVIII a. pab.), II Respublika (1918–1940 m.), III Respublika (1990–2005 m.) būtų tikslesnė, tačiau, kaip ir Lenkijoje, sunku išvengti dviprasmybių nustatant I Respublikos pradžią – tektų paradoksaliai sieti ją su valstybės pradžia (XIII a.), ar ne mažiau paradoksaliai – su luominio parlamentinio režimo pradžia (XVI a. pr.). Vis dėlto trilypė schema, analogiška lenkiškai – ji datuojama pagal parlamentarizmo pradžią, būtų istoriškai tikslesnė ir konstruktyvesnė. Ją galima naudoti tiek valstybės valdymo formos (plg. istoriko Edvardo Gudavičiaus teiginius dėl XVI–XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos valstybės „respublikiškumo“), tiek etapo atžvilgiais. Dėl vienokio ar kitokio pažeidžiamumo, ypač lietuviško „Respublikos“ termino, priešingai nei lenkiško „Rzeczpospolita“ – tiek valstybė, tiek respublika – prasminio siaurumo, pirmiausia dėl negebėjimo integruoti monarchinio lietuviškojo valstybingumo (XIII–XV a.) laikotarpio, svarstytina, ar nevertėtų apskritai atsisakyti „respublikinės schemos“ – tiek dvilypės, tiek trilypės, pakeičiant ją prasmiškai neutralesne bei universalesne, lietuviškojo valstybingumo epochas geriau atspindinčia triada: Pirmoji Lietuvos valstybė (XIII–XVIII a.), Antroji Lietuvos valstybė (1918–1940 m.), Trečioji Lietuvos valstybė (1990–2005 m.). Bet kokiu atveju, vienoks ar kitoks Lietuvos valstybingumo etapų įvardijimas ar suskaičiavimas, schemų sukūrimas tebus dar viena, matyt, tautinio naratyvo farvateryje atsiradusi politinė, istorinė ir teisinė konstrukcija, pažeidžiama kaip ir kitos. Tačiau tikėtina, jog mažiau pažeidžiama.