Konstitucija kaip laisvės raiškos teisinė politinė forma

Santrauka

Tradiciškai Konstitucija kaip socialinio gyvenimo reiškinys analizuojama teisiniu politiniu atžvilgiu. Lyginamojoje konstitucinėje teisėje Konstitucijos nagrinėjamos remiantis formaliuoju, materialiuoju ir kitais aspektais. Politikos moksluose Konstitucija vertinama politinių santykių kontekste. Į Konstituciją galima žvelgti ir kaip į filosofinį, ideologinį dokumentą. Šiuo atveju autorius, rašydamas apie Konstituciją, pasirinko kitą vertinamąjį kriterijų, tai yra laisvę, kaip žmogaus, tautos gyvenimo pagrindą, deklaruojamą ne tik šiuolaikiniuose konstituciniuose aktuose, bet ir tolimesnėje ar artimesnėje praeityje.

Straipsnyje siekiama parodyti, kad laisvės demokratinė vertybė buvo vienas pagrindinių veiksnių pasauliniame konstituciniame procese, skatinusi ne tik socialinę pažangą, bet ir žmonių lūkesčių konstitucionalizavimą teisiniuose tekstuose. Laisvės idėja buvo grindžiama 1787 m. JAV Konstitucija, 1791 m. Prancūzijos Konstitucija. Atkreipiamas dėmesys į vieną pagrindinių konstitucionalizmo bruožų, tai yra į tai, kad naujų konstitucijų priėmimas visada ženklino esminius pokyčius socialiniame gyvenime, kardinalias socialines politines ir teisines reformas.

Lietuvos konstitucionalizmo istorijoje laisvės motyvas buvo politinis teisinis reiškinys, besąlygiškai susijęs su konstitucinių aktų priėmimu tiek XX amžiaus pradžioje, tiek ir pabaigoje. Straipsnyje visapusiškiau nagrinėjamas 1988–1990 m. Atgimimo laikotarpis, kai buvo siekiama atkurti Lietuvos Valstybę, įgyvendinti tautos siekį savarankiškai spręsti savo valstybinės organizacijos sutvarkymo klausimus, rinktis, kokiomis teisinėmis, politinėmis formomis užtikrinti žmonių teises ir laisves, kokiais teisiniais politiniais pagrindais dalyvauti tarptautinės demokratinės bendrijos veikloje. Siekis atkurti valstybės suverenitetą sutapo su žmogaus, tautos laisvės lūkesčiais.

Siekdamas pagrindinio tikslo, tai yra pažvelgti į konstituciją kaip laisvės raiškos teisinę politinę formą, autorius atkreipia dėmesį į tai, kad konstituciniame procese Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėse šalyse, išsivaduojamosios kovos metu ypač išryškėjo konstitucijos kaip laisvės raiškos idėjos reikšmė. Po Konstitucijos priėmimo aktualizavosi konstitucijos praktinė reikšmė, tai yra ji tapo pagrindiniu įrankiu užtikrinant valstybės ir visuomenės gyvenimo organizavimą. Daroma išvada, kad konstituciniame procese vienijasi konstruktyvūs socialiniai politiniai siekiai, emociniai motyvai. Jame atsispindi visuomenės politinė teisinė kultūra, kuri iš esmės ir lemia konstitucinės kūrybos vaisiaus kokybę.