Kalbos, valdžios ir visuomenės santykiai Lietuvoje 1919–1940 m.

Santrauka

Straipsnyje keliamas klausimas, kaip jaunoje Lietuvos valstybėje 1919–1940 metais buvo sprendžiami valstybės įkalbinimo lietuvių kalba klausimai, kokie veiksniai buvo svarbiausi ją lituanizuojant socialiniu ir politiniu požiūriu. Išskiriami du lietuviško kalbinio pasaulio savikūros / kūrimo laikotarpiai nepriklausomybę gavusiame krašte: 1918–1930 metai ir 1930–1941 metai. Pirmuoju laikotarpiu vyksta rašto ir gramatikos standarto įtvirtinimo visuomenėje ir mokykloje procesai, intensyvus lietuviško pasaulio lituanizavimas, keičiant slaviškus ir germaniškus žodžius lietuviškais ir kuriant lietuviškus naujažodžius. Antruoju periodu lituanizacija stiprinama įsteigiant specializuotas mokslo institucijas, kaupiant gyvosios kalbos išteklius, lituanizuojant makro- ir mikrosociokultūrinę aplinką, sukuriant terminologijos, kaip nacionalinio pasaulio savikūros, principus ir bendrąją filosofinę terminiją.