Pokomunistinių visuomenių politinių-partinių sistemų evoliucija strateginės analizės požiūriu

Santrauka

Auganti politinės sistemos elementų įvairovės aktualizacija ir jų autonominės politinės saviraiškos bei interesų deklaravimas ekonomikos ir politikos atžvilgiais problematizuoja valstybės institutų prerogatyvumą ilgalaikių visuomenės interesų ir lūkesčių perspektyvose. Gavusių valdžią partijų koalicijos orientuojasi į laikinus ir dalinius sprendimus bei jų vykdymo atidėliojimą. Pilietinės visuomenės struktūrų institucionalizacija ir tradicinių partijų kartelizacija plečia ir kokybiškai renovuoja valstybės ir bendruomenės atsparumo potencialą gilėjančios tarptautinės tarpusavio priklausomybės kontekste. Straipsnyje apžvelgiama koalicinės politikos Vakarų Europos šalyse ir Vidurio ir Rytų Europos regione įtaka partinių sistemų evoliucijai. Demokratinio institucinio ir konstitucinio dizaino ypatybės sąlygoja skirtingų šalių partinių sistemų fragmentacijos ir pliuralizacijos bei integracijos galimybių plėtrą ir realizaciją. Šiame kontekste bandoma išryškinti Lietuvos politinių institucijų poveikį partinės sistemos formavimui siekiant stabilios koalicinės politikos tarp įvairios pakraipos politinių junginių ir visuomeninių organizacijų vienybės.