Vilniaus šiuolaikinio meno (institucijų) sistemos „konservatyvusis posūkis“ po 2010 metų: socioideologinis aspektas

Santrauka

Nepriklausomybės laikotarpio Vilniaus šiuolaikinio meno (institucijų) sistemoje įprasta ideologiją slėpti po alegorijomis ir metaforomis. Tad straipsnio tikslas ‒ eksplikuoti šio laikotarpio Vilniaus šiuolaikinio meno sistemoje dominuojančią ideologiją išryškinant esminius jos kaitos riboženklius. Tuo tikslu pasitelkus Karlo Mannheimo ir Michaelio Freedeno ideologijų tyrimą, taip pat remiantis Mariaus P. Šaulausko bei Zenono Norkaus pokomunistinės transformacijos Lietuvoje tyrimais analizuojamos Vilniaus šiuolaikinio meno (institucijų) sistemos diskurso kvaziideologinės preferencijos. Tyrimas parodė, kad oficialios konservatyvios kultūros politikos terpėje Vilniaus šiuolaikinio meno (institucijų) sistema ir ją reprezentuojantis diskursas nuo 1992 m. iki maždaug 2010 m. reprezentavo (neo)liberalią ideologiją. Tai buvo daroma netiesiogiai ‒ atviros ideologinės retorikos vengta, ji buvo išreikšta arba maskuojama metaforomis ar tiesiog labai aptaki. Nuo 2010 m. fiksuotinas Vilniaus šiuolaikinio meno (institucijų) sistemos (diskurso) „konservatyvusis posūkis“, kaip globalios konservatyvios slinkties padarinys. Ideologinio konservatyvėjimo procesai dar nėra pasibaigę, todėl po 2010 m. Vilniaus šiuolaikinio meno sistemoje vykstanti kaita kol kas negali būti vertinama vienareikšmiškai.