Moterų judėjimo taktika IV Seimo rinkimuose

Santrauka

1927 metai moterų judėjimui buvo reikšmingi, nes prisitaikant prie pasikeitusių politinių sąlygų reikėjo peržvelgti ir moterų judėjimo tikslus bei jų įgyvendinimo būdus. Vyriausybė 1928 m. gruodžio 6 d. išleido įstatymą, reikalaujantį perregistruoti organizacijas ir nurodantį, kad draugijos nariais gali būti ne jaunesni kaip 21 metų asmenys. Susiklosčius tokiai politinei padėčiai, Lietuvos katalikių moterų organizacijos veikla darėsi pasyvesnė ir daugiau krypo į kultūros ir švietimo sritis. Rūpinimąsi moterų reikalais ji perleido kitoms moterų organizacijoms. Ketvirtajame dešimtmetyje patyrė krizę ir todėl katalikių moterų judėjimo organizacijų valdymo struktūra buvo reorganizuota siekiant padėti srovei sustiprėti.
1928 metais įkurta Lietuvos moterų taryba kreipėsi į Ministrą Pirmininką Juozą Tūbelį, prašydama paremti jos veiklą, kadangi ji ne politinė, ne labdaros, o idėjinė organizacija, turinti tikslą šviesti, skatinti moteris domėtis kultūra, ugdyti moterų atsakomybės (visuomenei, šeimai ir valstybei) jausmą ir ginti moterų reikalus. Vyriausybės finansinė parama leido tarybai plėsti ryšius ir atstovauti Lietuvos moterų judėjimui tarptautiniu mastu. Tai buvo svarbus moterų judėjimo plėtros ir vienijimosi, tačiau ne stiprėjimo veiksnys. Aktyvumu pasižymėjusi Lietuvos moterų sąjunga po perversmo buvo priversta riboti veiklą.
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos moterų judėjimui buvo būdinga ryški visų trijų srovių (katalikiškos, demokratinės ir socialdemokratinės) konsolidacija sprendžiant moterų atstovavimo IV Seime, prostitucijos, moterų ir vaikų padėties šeimoje, taikos ir kitus klausimus. Lietuvos istorijoje mažai analizuojami IV Seimo rinkimai ir juose taikyta Tautininkų sąjungos taktika, apribojusi bet kokias galimybes moterų atstovėms tapti parlamentarėmis. Tai rodo, kad ši politinė jėga, nors tariamai ir patenkinusi moterų judėjimo reikalavimus, drauge parodžiusi visuomenei, jog jai yra atstovaujama, sudarė tik miražą, kuris buvo išsklaidytas rinkimų į IV Seimą dieną. Straipsnyje taip pat analizuojamas moterų organizacijų nesugebėjimas susitarti, pasiūlyti kandidatę į Valstybės Tarybą ir menkas jų atstovavimas savivaldoje, aptariamos to priežastys ir pasekmės.