Seimų požiūris į karių socialinį aprūpinimą 1920–1939 m.

Santrauka

Straipsnyje analizuojama Lietuvos kariuomenės karių socialinė padėtis Steigiamojo Seimo, taip pat II ir IV Seimų darbo laikotarpiu. 1922 m. ir 1925 m. buvo priimti šiai žmonių kategorijai svarbūs įstatymai. Steigiamasis Seimas, besibaigiant kadencijai, 1922 m. rugpjūčio 10 d. priėmė Netekusiems sveikatos kariams, jų šeimoms, taip pat žuvusiųjų karių šeimoms pensijų įstatymą, kuris galiojo iki 1925 m. II Seimas patobulino buvusįjį ir priėmė Karių pensijų įstatymą, vėliau 1935 m. jis buvo papildytas. 1930 m. priimtas Karo invalidų pensijų įstatymas, kuris aprūpino pensijomis Pirmojo pasaulinio karo (rusų kariuomenės) karo invalidus, 1935 metais padaryti jo pakeitimai. Visi minėti teisės aktai galiojo iki 1940 metų. Lietuvos karo invalidai ilgai laukė šių įstatymų. Todėl, iki buvo sukurta įstatymų bazė, invalidais rūpinosi Krašto apsaugos ministerijos 1921 m. įkurtas Karo invalidams šelpti komitetas (pradžioje Laikinasis karo invalidams šelpti komitetas). Patys karo invalidai buvo aktyvūs ir gynė savo teises į orų gyvenimą. 1923 m. jie įkūrė dvi organizacijas: Karo invalidų vyčių broliją ir Karo invalidų sąjungą. Šios organizacijos teikė prašymus Seimui ir Vyriausybei dėl sunkios jų socialinės padėties, nes daugelis Nepriklausomybės kovų invalidų neturėjo jokių socialinių garantijų trejus metus, Pirmojo pasaulinio karo (rusų kariuomenės) invalidai – iki 1930 m., o gyventi reikėjo. Ne vienas jų tapo elgeta ar net iš nevilties nusižudė.